Kai dukrai sukako penkeri, nusipirkome planšetę. Ne jai – sau. Taip sakėme. „Kartais pažiūrės filmukus kelionėje, daugiau nieko.” Po metų ta planšetė buvo visiškai jos. O mes – pilni klausimų, kurių net nežinojome turį.
Dabar, praėjus trejiems metams, galiu pasakyti – padarėme klaidų. Bet išmokome. Ir jei galėčiau grįžti atgal, pradėčiau visai kitaip.
Klaidą pirmoji: bet kokia planšetė tinka
Nusipirkome nebrangią universalią planšetę. Logiška, atrodė – kam vaikui brangus prietaisas? Vis tiek sulaužys.
Per tris mėnesius ekranas skilinėjo (kritimas nuo sofos – pusės metro aukščio). Per pusmetį baterija laikė porą valandų. Per metus – planšetė tapo beverčiu daiktu stalčiuje.
Planšetiniai kompiuteriai vaikams egzistuoja ne be reikalo. Jie turi sustiprintus korpusus, nes vaikai meta. Turi ilgiau laikančias baterijas, nes vaikai pamiršta išjungti. Turi tėvų kontrolę iš karto, nes kitaip – chaosas.
Antrą kartą pirkome jau protingiau.
Klaida antroji: jokių taisyklių nuo pradžių
„Pažiūrės, kai reikės.” Tai buvo mūsų strategija. Jokių griežtų taisyklių – pagal situaciją.
Situacija labai greitai tapo tokia: planšetė ryte, planšetė po darželio, planšetė prieš miegą, planšetė kai tėvai pavargę, planšetė kai nuobodu, planšetė visada.
Išjungti – drama. Pasiūlyti alternatyvą – „nenoriu, noriu planšetės”. Pokalbiai – „dar minutėlę, dar vieną”.
Kai pagaliau nustatėme taisykles, buvo sunku. Keisti įprotį visada sunkiau nei sukurti naują. Jei pradėtume iš naujo – taisyklės pirmą dieną, dar prieš pirma kartą įjungiant.
Kas pasiteisino: ritualai, ne draudimai
Draudimai kuria troškimą. Kuo labiau draudžiama – tuo labiau norisi. Tai žino kiekvienas tėvas.
Vietoj „negalima” pradėjome kurti „kada galima”. Planšetė – po vakarienės, iki maudynių. Kiekvieną dieną, tuo pačiu metu, tokia pati trukmė. Nebe derybų objektas, o tiesiog dienos dalis.
Keista, bet kai planšetė tapo garantuota – ji nustojo būti tokia svarbi. Nebėra baimės, kad atims. Nebėra poreikio kovoti dėl kiekvienos minutės. Tiesiog žino – bus savo laikas.
Atradimas: ne visi ekranai vienodi
Ilgai galvojome, kad ekranas yra ekranas. Žiūri filmukus ar žaidžia žaidimą – tas pats.
Bet ne. Skirtumas milžiniškas.
Pasyvus žiūrėjimas – vaikas sėdi, žiūri, nieko nedaro. Smegenys priima informaciją, bet nekuria.
Aktyvus naudojimas – vaikas sprendžia užduotis, kuria, reaguoja. Smegenys dirba.
Pradėjome rūšiuoti programėles. Filmukai – rečiau, trumpiau. Kūrybinės programos, loginiai žaidimai, edukacinės platformos – dažniau.
Dukra tai priėmė. Jai patinka piešti planšetėje. Patinka dėlionės ir galvosūkiai. Filmukai – gerai, bet ne vienintelis dalykas.
Netikėta nauda: lietuvių kalba
Gyvename pasaulyje, kur anglų kalba visur. Filmukai YouTube – angliškai. Žaidimai – angliškai. Net vaikiškos programėlės – dažniausiai angliškai.
Ieškojome lietuviško turinio. Radome – mažiau nei norėtume, bet užtektinai. Lietuviški edukaciniai žaidimai. Lietuviškos pasakos. Lietuviškos dainos.
Dukra dabar skaito lietuviškai – iš dalies dėl planšetės. Raidžių mokėsi su programa, kuri pavertė tai žaidimu. Nelaukė mokyklos – pati norėjo, nes buvo smagu.
Kelionės: čia tikrai veikia
Nesijaučiu kaltas sakydamas – kelionėse planšetė gelbėja.
Keturios valandos automobilyje pas senelius. Laukimas oro uoste, kai skrydis vėluoja. Ilgas skrydis, kur vaiko kojos nesiekia grindų ir jis negali normaliai sėdėti.
Galima verstis be planšetės. Galima imti spalvinimo knygas, žaislus, skaityti. Ir tai darome – dalį kelionės. Bet kai visos priemonės išsekusios, kai vaikas pavargęs ir piktas, kai patys pavargę ir norime ramybės – planšetė yra atsakymas.
Nesijaučiu dėl to blogai. Tai įrankis, kuris padeda. Kaip automobilių kėdutė ar lietpaltis.
Bendra veikla, ne izoliacija
Ilgai planšetė buvo būdas duoti vaikui užsiėmimą, kol mes užsiimame savo reikalais. Tai veikė, bet kažko trūko.
Pradėjome kartais sėstis kartu. Žaisti tuos pačius žaidimus drauge. Padėti, kai sunku. Džiaugtis, kai pavyksta.
Pasirodė – tai visai kita patirtis. Vaikas nori dalintis. Nori parodyti, ką sukūrė. Nori, kad pamatytume, kokį lygį praėjo.
Dabar turime „bendrą planšetės laiką” – gal kartą per savaitę. Žaidžiame kartu kokį nors žaidimą. Ji renkasi, mes dalyvaujame. Tai tapo ritualu, kurio ji laukia.
Miegas: griežta riba
Viena taisyklė, kurios niekada neleidžiame laužyti – jokios planšetės prieš miegą.
Mėlyna šviesa, stimuliacija, sužadintos emocijos – visa tai priešinga ramiam užmigimui. Išmokome sunkiu būdu, kai kelias savaites leidome „dar vieną epizodą” prieš lovą. Miegas pablogėjo akivaizdžiai.
Dabar – valanda iki miego planšetė užrakinama. Ne fiziškai, bet per nustatymus. Ji tiesiog nebeveikia po tam tikros valandos. Vaikas žino, neklausia, neprašo.
Akys: rūpestis, kuris pasitvirtino
Buvome pas akių gydytoją. Klausėme apie ekranus. Atsakymas buvo subalansuotas – ne „jokių ekranų”, bet „protingai”.
Reguliarios pertraukos. Kas dvidešimt minučių pažiūrėti į tolį per langą. Geras apšvietimas – ne tamsoje, ne per ryškioje saulėje.
Planšetė su mėlynos šviesos filtru – padeda, bet nėra stebuklas. Svarbiau – bendras laikas prie ekrano ir pertraukos.
Dukros regėjimas kol kas puikus. Tikimės, kad taip ir liks.
Socialinis spaudimas veikia abiem kryptimis
Draugų tėvai – vieni leidžia viską, kiti draudžia viską. Mes kažkur per vidurį.
Kai dukra sako „Emilija žaidžia kiek nori” – paaiškiname, kad šeimos skirtingos. Kai sako „Lukas visai neturi planšetės” – irgi paaiškiname, kad šeimos skirtingos.
Ji pradėjo suprasti, kad taisyklės – mūsų šeimos pasirinkimas. Ne bausmė, ne blogis – tiesiog taip pas mus. Kitur kitaip, ir tai gerai.
Amžius keičia viską
Penkerių metų vaikas ir aštuonerių – visiškai skirtingi poreikiai.
Mažesnei reikėjo paprastų žaidimų, didelių mygtukų, aiškių instrukcijų. Negalėjo pati valdyti laiko – nesuprato koncepcijos.
Dabar, didesnė – supranta laikmatį, žino taisykles, net pati primena, kad laikas baigiasi. Naudoja sudėtingesnes programas. Kuria projektus, kurie trunka kelias dienas.
Planšetė turi augti kartu su vaiku. Arba keisti nustatymus, arba keisti patį prietaisą. Tas pats įrenginys penkerių ir dešimties metų vaikui – neveiks vienodai.
Ko nežinojome: atsarginės kopijos
Vieną dieną dukra verkė valandą. Planšetė nulūžo, o kartu – visi jos piešiniai, visi žaidimų pasiekimai, viskas.
Nedarėme atsarginių kopijų. Negalvojome, kad vaikui tai svarbu. Bet jai buvo svarbu – tie piešiniai buvo jos darbas, jos pasiekimai.
Dabar darome kopijas reguliariai. Vaikas žino, kad net jei kas nutiks – darbai išliks. Tai suteikia ramybę ir jai, ir mums.
Išvada be išvados
Nesame tobuli tėvai. Neturime visų atsakymų. Vis dar mokomės.
Bet kai kas aišku: planšetė nėra nei draugas, nei priešas. Ji yra tai, kuo ją paverčiame. Su taisyklėmis ir be jų. Su priežiūra ir be jos. Su sąmoningumu ir be jo.
Mūsų dukra auga pasaulyje, kur ekranai bus visur. Mūsų darbas – išmokyti ją tame pasaulyje gyventi protingai. Planšetė – vienas įrankių tai padaryti.
Jei pradėtume iš naujo – pirktume vaikišką planšetę nuo pat pradžių, nustatytume taisykles pirmą dieną, ir nesijaustume kalti dėl to, kad leidžiame naudotis. Nes tai nėra blogis. Tai tiesiog technologija, kuri gali būti naudojama gerai arba blogai.
Mes renkamės gerai.
