Drebančios rankos, šaltas prakaitas, širdies dūžiai lyg bėgtum maratoną – ir visa tai tik dėl to, kad reikia nueiti pas odontologą. Baimė, kurią dažnas tempia nuo vaikystės, suaugus gyvenime tampa kaip nematomas šleifas. O juk burnos skausmas – vienas iš nemaloniausių. Tai kodėl vis dar atidėliojam?

Maži prisiminimai, didelė baimė

Nors vaikystės patirtys dažnai išsitrina, skausmas pas odontologą kažkaip pasilieka. Gal tas nejautrus gydytojo balsas. Gal nemalonus grąžto garsas. Gal tai, kad niekas nepaaiškino, kas vyksta, tiesiog liepė sėdėti ir kentėti. Tada ta patirtis lieka kaip įrašyta kūne. Ir kai tik išgirsti žodį „odontologas“, iškart norisi slėptis.

Daugelis žmonių sako: „aš nebijočiau, jei neskaudėtų“. Bet tiesa ta, kad bijoma ne tik skausmo. Bijoma net kvapo klinikoje. Laukimo. Nežinomybės. O dar ir gėdos – jei nuo paskutinio karto praėjo ne mėnuo, o keleri metai.

Šiuolaikiniai kabinetai? Visiškai kita realybė

Jeigu vis dar įsivaizduoji, kad klinikoje tave pasitiks balta šviesa ir šaltas metalas – labai klysti. Šiandieniniai odontologai kuria vietas, kuriose jautiesi kaip žmogus, ne kaip „pacientas“. Be griežto tono. Be iškart grasinamos sąskaitos. Su muzika, kavos kvapu ir gydytojais, kurie moka kalbėti žmogiškai.

Be to, odontologai Panevėžyje pasakoja, kad vis dažniau žmonės pirmą kartą drąsiai ateina vien tik pasikonsultuoti. Ne gydytis. O tiesiog pasikalbėti. Patikrinti. Pajausti aplinką. Ir tada grįžta. Nes supranta – tas siaubas, kurį turėjo galvoje, seniai nebeatitinka realybės.

Išgydyti galima ne tik dantis, bet ir baimę

Yra žmonių, kurie pirmą kartą atsiduria kėdėje su ašaromis akyse. Baimė tokia įsisenėjusi, kad atrodo, net kūnas į ją įaugęs. Bet pasirodo – viskas gali keistis. Po švelnaus, supratingo kontakto su gydytoju, po kelių kvėpavimo pratimų, po to, kai matai, kad niekas tavęs neskubina, nespaudžia – tą baimę gali paleisti.

O kai paleidi, net nepastebi, kaip sėdi toje pačioje kėdėje, tik jau nebesu spaudimu krūtinėje, o su mintimi „tai buvo visai normalu“. Ir tada jau kitas vizitas tampa paprastas. Lyg nueiti apsikirpti.

Kodėl verta ryžtis dabar, o ne laukti?

Nes kuo ilgiau lauki, tuo labiau įsišaknija. Tiek baimė, tiek problema burnoje. Ir dar – jeigu vaikas mato, kaip suaugęs žmogus bijo odontologo, jis perima tą jausmą net nesuprasdamas kodėl. Verta parodyti, kad lankytis klinikoje – tai ne kažkoks kankinimų ritualas, o rūpestis savimi.

Ir jeigu gyveni Panevėžyje ar aplink, gerų odontologų čia tikrai yra. Žmonių, kurie priims su šypsena. Kurie net iš tų, kurie sakė „manęs čia neatves net su grandinėm“, padarė reguliarius pacientus.

Baimei – sudie, šypsenai – labas

Baimė pas odontologą niekada nėra apie realybę. Ji apie senus prisiminimus. O juos gali pakeisti nauja patirtis. Jeigu tik išdrįsti ateiti. Kartą. Tik tiek tereikia. Nes šypsena – ne tik dantys. Tai drąsa pasirūpinti savimi.

Ir galbūt, kai kitą kartą kas nors iš tavo artimųjų sakys: „bijau eiti“, tu jau galėsi pasakyti: „aš irgi bijojau. Kol neatėjau.“