LT EN

Parodos ir renginiai

Parodos ir kiti renginiai

Muziejuje nuolat rengiamos personalinės ir grupinės profesionaliosios dailės bei tautodailės parodos, organizuojami renginiai, skirti svarbioms valstybės, Plungės krašto iškilių žmonių sukaktims pažymėti.
Kas ketveri metai kartu su partneriais rengiamos Pasaulio žemaičių dailės parodos. Kiekvienais metais vyksta Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis.

PASAULIO ŽEMAIČIŲ DAILĖS PARODA

Lietuvos kultūrinio gyvenimo palydovės. Menininkų sambūris, užgimęs iš siekio puoselėti ir parodyti pasauliui savitą lietuvių kultūrą, jos raidą kintančiuose visuomeniniuose procesuose, – svarbiausias meno idėjų generatorius ir transliuotojas.
Telkti žemaičių menininkus pirmasis XX a. ketvirtąjį dešimtmetį pradėjo visuomenininkas, poetas ir muziejininkas Pranas Genys. 1938 m. rugpjūčio 25–rugsėjo 5 dienomis Telšių pradžios mokykloje duris atvėrė „I-oji Žemaičių meno paroda“. Tada 17 autorių pristatė 115 tapybos, grafikos, skulptūros ir keramikos darbų. Vėliau jau naujai iškilusiuose muziejaus „Alka“ rūmuose žemaičių parodos buvo surengtos 1940 ir 1943 metais.
Mintis apie antrąją žemaičių dailės parodų laidą gimė Antrosios Nepriklausomos Lietuvos aušroje. Sąjūdžio įkarštyje užgimusi mintis kas ketveri metai vienyti po pasaulį išsibarsčiusius žemaičių dailininkus ir parodyti jų darbus 1989 m. įsikūnijo į įspūdingą galingai nuskambėjusią dailės fiestą.
Iš pirmųjų šios ekspozicijos rengėjų – Algimanto Švažo, Antano Olbuto, Aloyzo Stasiulevičiaus, Rimanto Dauginčio, Viktoro Liutkaus – Pasaulio žemaičių dailės parodų organizacinius rūpesčius perėmė Žemaičių dailės muziejus. Plungėje, kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose, žemaičių kūrybos pristatymai, pavadinti Pasaulio žemaičių dailės paroda, pradėti rengti nuo 1994 m. Nuo to laiko muziejus tapo svarbiu žemaičių dailininkų ir jų kūrybos centru. Per 1994–2012 m. laikotarpį muziejuje Plungėje buvo surengtos penkios Pasaulio žemaičių dailės parodos, apie 300 įvairių dailininkų personalinių ir grupinių parodų. Žemaičių dailę reprezentuojančiam muziejui dailininkai dovanojo apie 3000 dailės darbų.

TARPTAUTINIS MYKOLO OGINSKIO FESTIVALIS

Dvare puoselėtos muzikinės, kultūrinės tradicijos įleido šaknis: skambantis festivalis subūria žymiausius akademinės muzikos kūrėjus ir atlikėjus, išugdė jaunuosius talentus bei šios muzikos gerbėjus, tapo Žemaitijos krašto muzikine kelrode žvaigžde. Jos branduolį suformavo, puoselėja ir išsaugo šių laikų kultūros korifėjai – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas prof. Juozas Domarkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentas prof. Stasys Domarkas, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė ir Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.

Kunigaikščių Oginskių muzikinė veikla yra neatsiejama nuo Lietuvos kultūros istorijos.

Ilgaamžes muzikines giminės tradicijas puoselėjo ir Plungės dvaro šeimininkas kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jis buvo didelis muzikos mėgėjas ir žinovas, mecenatas, pats mokėjo groti keliais muzikos instrumentais. Koncertai prasidėdavo ir baigdavosi simboliškai: nuvilnydavo švelnūs, ilgesingi ir jaudinantys Mykolo Kleopo Oginskio polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ muzikos garsai – tai Mykolo Oginskio pagarba muzikinėms šeimos tradicijoms.

Apie 1873 metus Mykolas Oginskis savo dvare įsteigė muzikos (orkestro) mokyklą ir prie jos subūrė 35-50 muzikantų orkestrą. Pirmasis mokyklos ir orkestro vadovas buvo vokiečių kilmės muzikas Zingeris, vėliau - Anupras Zakrževkis, Raimundas Petkus. Nuo 1894 metų kapelmeisterio pareigas visam laikui perėmė buvęs Rietavo muzikos mokyklos auklėtinis, Varšuvos muzikos instituto absolventas Pranciškus Dovydavičius. Muzikos mokyklos ir orkestro veiklą finansavo kunigaikštis Mykolas Oginskis: orkestro muzikantai kas mėnesį gaudavo po 5 rublius atlyginimo, juos aprūpindavo muzikos instrumentais, kasmet buvo pasiuvamos orkestrantų uniformos, mokiniai nemokamai maitinami. Muzikantai naudodavosi kunigaikščio biblioteka, joje sukaupta vertinga muzikine literatūra.

Plungės dvaro muzikos mokykla tapo svarbia XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos muzikine institucija, garsėjanti puikiu profesiniu muzikantų paruošimu bei į Europos muzikinę kultūrą besilygiuojančiu orkestru. Į mokyklą atvažiuodavo mokytis gabūs muzikai jaunuoliai ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš Vilniaus, Gardino, Permės, Varšuvos, Rygos. Dvaro orkestro repertuaras buvo plėtojamas vakarietiška klasikinė (W. Mozarto, L. van Beethoveno, J. Haydno) ir romantinė (C.M. Weberio, R. Wagnerio, J. Brahmo) muzika, neretai parenkami operų fragmentai, nevengta įtraukti ir pačių orkestrantų kūrybinių bandymų (M. K. Čiurlionio kūrinėlis, dedikuotas kunigaikščiui M. Oginskiui).

Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmų menėse ir didingose senojo parko alėjose, jaukiose altanose nuolat skambėdavo muzika, ji skamba ir dabar: festivalis, apjungęs įstabius, profesionalius atlikėjus, su didele vidine jėga ir meile skraidina į klausytojų širdis amžiną šlovę pelniusių kūrėjų muziką.