LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   TEKSTILĖS PARODA „NIMBAS“

TEKSTILĖS PARODA „NIMBAS“


APIE AUTORĘ IR JOS PARODĄ

Jolanta Šmidtienė – dailininkė, kurios vardas sietinas su keliais raktažodžiais: tekstilė, iniciatyva ir pozityvumas. Tai menininkė, deganti aistra tekstilei, sugebanti daugeliui įskiepyti susidomėjimą šia meno sritimi. Ji nesibodi tekstilės technikų „moteriškumo“ (daugiausiai naudoja siuvinėjimą ir tapymą ant šilko). Priešingai, ji išnaudoja medžiagiškąsias tekstilės konotacijas užburiančiai šilko ir siūlo magijai sukurti. Tekstilė šios menininkės rankose yra meditacijos priemonė, bendrystės instrumentas, grožio įkūnijimas, estetikos išteklius, tradicijos puoselėjimas, inovacijų raktas, individualumo paraiška, gyvenimo būdas.
J. Šmidtienės atrasta ir ištobulinta autorinė technika – erdvinis siuvinėjimas – žavi kiekvieną – tiek Lietuvos, tiek užsienio šalies žmogų. Jau beveik dvidešimt septynerius metus dailininkė siuvinėja tarp dviejų (kartais – trijų) ant porėmio ištempto skaidraus audeklo plokštumų. Jos siūlų dygsniai – iki neįmanomumo tikslūs ir preciziški – sukuria abstrahuotas figūras ir formas, tačiau savo tikruoju pavidalu esančias ne materialiose tiulio ar šilko plokštumose, o erdvėje tarp jų. Erdviniai J. Šmidtienės siuviniai – tai savotiški akvariumai, aplink kuriuos vaikštant statiškas vaizdas žiūrovo akyse ima virpėti ir kisti.
Šiuo metu Jolanta Šmidtienė vadovauja Tekstilininkų ir dailininkų gildijai, yra Suaugusiųjų tekstilės meno mokyklos vadovė ir dėstytoja, aktyviai kurianti menininkė, Kauno visuomenės veikėja (pelniusi 2008-ųjų miesto savivaldybės įsteigtą Gerumo apdovanojimą už altruistinę veiklą), bet svarbiausia – pozityvi asmenybė. Dauginti geras emocijas, puoselėti grožį ir estetinę aplinką jai yra taip natūralu, kaip mums stebėtis skaidriu jos kūrinių grožiu.

                                                                     Menotirinkė dr.Virginija Vitkienė

AUTORĖ APIE SAVO KŪRYBĄ

Iš parodos „Nimbas“...
„Viskas prasidėjo 1936 m., kuomet Lietuvos jaunimas stengėsi ugdyti savo tautinę savimonę, patriotizmą, domėjosi tautos praeitimi, puoselėjo kultūrą ir tradicijas. Tai buvo vertybės. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa tai tapo tragedija. Pažangus jaunimas buvo priverstas slapstytis miškuose arba emigruoti.
Mano mama priklausė tai kartai, tad žiaurus likimas nepagailėjo ir jos – 17 metų ji tapo politine kaline. Kalėjimas tapo naujais išgyvenimo namais. Juose ji nieko neturėjo, tik neatimtą begalinę viltį, tikėjimą, meilę. Norėdama išgyventi ir neprarasti žmogiškumo, ji siuvinėjo, nors neturėjo nei adatos, nei siūlų, nei medžiagos. Kartais kaliniai gaudavo iš Lietuvos duonos, sudėtos į drobinį maišelį. Tai ir buvo jos medžiaga, o siūlus ir adatą atstojo jos pačios plaukai. Panaudodama kiekvieną iškritusį savo plaukelį, ji siuvinėjo viltį – mažą kryželį, kaip rožančių, kaip Dievo atvaizdą. Malda ir šis kryželis jai suteikė stiprybės, ištvermės, noro gyventi…
Mažas drobinės medžiagos gabalėlis su mamos plaukais išsiuvinėtu kryželiu, kurį mama išsaugojo iki šių dienų, yra kaip paminklas praeičiai. Dėkui Dievui, mano mamai dabar daugiau nei 90 metų ir ji pati gali gyvai papasakoti apie tai. Mama man perdavė pačios gyvenimo patikrintas žinias, išmokė mylėti, tikėti, įskiepijo manyje meilę rankdarbiams, konkrečiai – siuvinėjimui, o tai ir nulėmė mano profesinę ateitį. Taip aš atradau savo erdvinę siuvinėjimo techniką. Su didžiausia pagarba savo mamai, jos sunkiai praeičiai aš išsiuvinėjau paveikslą ,,Nimbas“.
Nimbas arba aureolė – tobulumo ir amžinumo simbolis, šviesus ratilas aplink Dievo ar šventojo galvą. Krikščionių kankinių galvos buvo puošiamos laurų vainiku – tai buvo laimėjimo ženklas. Didesnei garbei išreikšti dedama ne tik šviesi juosta, bet ir platus ratas. Aureolė kaip simbolis vaizduojama ir virš popiežių, karalių galvų.
Savo kūrinių cikle nimbus noriu suteikti tiems, kas man sukelia pakiliausius ir išskirtiniausius jausmus: Dievui, mamai, vaikui, tėvynei, profesijai arba svarbiems įvykiams.“

Iš parodos „Ugnies šokis“...
„Savo kūryboje daug dėmesio skiriu įvairių gamtos stichijų ar pačios žemės sukurtai estetikai – vėjo šėlsmui, žolynų kerojimui, vandens raibuliavimui... Asmeninius įspūdžius stengiuosi perteikti taip, kad jie skatintų fantaziją, leistų pamatyti tai, kas nematoma. Savo erdvinio siuvinėjimo paveiksluose aš užfiksuoju lyrines jausenas, minčių projektuojamas į vizijas ir objektus. Taigi – tai savotiškas kaitos vaizdavimas, kai tai, kas nematerialu, tampa apčiuopiama.
Parodoje-instaliacijoje „Ugnies šokis“ įamžinu vieną iš stichijų – ugnį, tačiau ji nebus pateikta kaip negatyvi ir destruktyvi, tai greičiau bandymas perteikti mano vidinę būseną – energijos, veržlumo, aistros ir šilumos kupiną pasaulį.
Parodoje sukurti šešis erdviniai (trimačiai) siuvinėjimo darbai ir erdvinė faktūros, šviesos ir garso instaliacija.
Man ugnis asocijuojasi su šokiu, todėl parodos metu įgyvendinsiu dar vieną savo svajonę: šokti didelėje erdvėje – kaip liepsna šoka lauže. Realų šokio judesį paversiu ugnies degimu.
Projekcijos pagalba kompozicijos centre šoks moteris, įvairiais posūkiais ir figūromis sukurdama tam tikrą ugnies liepsnos aliuziją.
Modernus vaizdo projekcijos, šokio ir tekstilės dialogas man padės perteikti ugnies stichiją.“

atgal