LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   NETEKTIS

NETEKTIS


Netekome talentingo žemaičio, tautodailininko


Liudo Ruginio (1943–2018).
Ilgai atmintyje liks šviesi asmenybė, o Žemaitijos kraštą puoš
menininko kūriniai.

Žemaičių dailės muziejaus kolektyvas

Portretai
2013 rugpjūčio mėn. 26 d.

Tautodailininkas, kryždirbys ir medžio meistras L.Ruginis:
Pats sau esu didžiausias kritikas

„Kartą vienas senas gydytojas salantiškis mane mokė, kad iš pradžių turi dirbti dėl gero vardo, dėl autoriteto, o paskui... ir bet kaip galima“, - juokėsi medžio meistras. Bet tuoj pat pridūrė, kad ir sulaukus garbaus jubiliejaus vis dar nepavyksta „bet kaip“. Netgi atvirkščiai: kuo ilgiau dirba su medžiu, tuo labiau nepatenkintas rezultatu. „O jaunystėje maniau viską mokąs ir žinąs. Juk buvau ne šiaip sau drožėjas - „Minijoje“ kūriau dirbinių etalonus. Po Plungę vaikščiojau lyg erelis sparnus išskleidęs. Dabar tai prisiminus juokas ima“.

Žiemą - Plungėje, vasarą - Salantuose

Sertifikuotą skulptorių bei kryždirbį L.Ruginį savu vadina ir plungiškiai, ir salantiškiai. Pats medžio meistras, paklaustas, kurį miestą laiko namais, atsako, kad jam vienodai brangūs ir svarbūs abu. Salantų pačiame centre, bažnyčios šventoriaus pašonėje esančioje sodyboje, prabėgo jo vaikystė. Vėliau, baigęs mokslus, įsikūrė Plungėje. Čia sukūrė šeimą, su žmona Genovaite užaugino sūnų ir dukrą, du dešimtmečius dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, vėliau vadovavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriui.

Vis dėlto menininkui nepavyko nugalėti gimtųjų namų traukos. Žiemas L.Ruginis su žmona leidžia Plungėje. Daugiabučio, kuriame gyvena, rūsyje turi įsirengęs dirbtuvėlę, tad kai tik pradeda niežėti delnai, skulptorius leidžiasi į rūsį. Bet jame tai oro trūksta, tai šviesos per maža, o dar ir kaimynas pyksta, jei įsijautęs L.Ruginis pradeda garsiau kaltu tauškėti. Tada neapsikentęs važiuoja į Salantus, į tėvų sodybą. Pakuria klėtyje krosnį ir darbuojasi niekieno netrukdomas. O atšilus tėvų namuose abu Ruginiai įsikuria visai vasarai. Tiesa, L.Ruginio tėvai jau mirę, tad sodybą tvarko ir namus prižiūri čia vasarojantis skulptorius su žmona.

Tėvo varstotą „papuošė“... vinimis

Name, kuriame prabėgo L.Ruginio vaikystė, skulptorius prieš kelerius metus įkūrė nedidelę savo darbų ekspoziciją. Joje - apie 50 medžio darbų: skulptūrų, kaukių, bareljefų. Muziejų puošia ir jaunų L.Ruginio tėvų nuotrauka, išlikę keli jų naudoti antikvariniai baldai. Skulptoriaus senelis buvo keramikas, minkydamas molį ir lipdydamas švilpynes išlaikė 6 vaikus. O tėvas, taip pat Liudas Ruginis, buvo nagingas stalius, nors medžio darbai buvo jo pomėgis, o ne pragyvenimo šaltinis.

L.Ruginis prisiminė vieną vaikystės epizodą, kai paprašytas mamos atnešti malkų ir užkurti ugnį tėvas akimirksniu iš skiedrų sumeistravo nuostabaus grožio snaigę. „Kiek man, vaikui, buvo džiaugsmo. Dar ilgai tą snaigę saugojau. O mama, aišku, supyko, kad tėtis niekais užsiima, užuot jai padėjęs“, - juokėsi skulptorius. Paklaustas, ar tai tėtis jį išmokė dirbti su medžiu, L.Ruginis sakė nekoks mokinys buvęs, mat labiau visokios išdaigos rūpėjo. Prisiminė kartą į tėčio varstotą prikalęs vinių. Tada niekas šios vaikiškos išdaigos nepastebėjo, net ir pats ją ilgainiui pamiršo. Atsiminė tik po daug metų, kai nutaręs atnaujinti senąjį tėvo varstotą pamatė iš po šlifuoklio besiveržiančias žiežirbas.

Kūryba - lyg meditacija

Apžiūrėdami skulptoriaus darbų ekspoziciją pasiteiravome, kaip gimė mintis lankytojams atverti vaikystės namų duris. L.Ruginis pasakojo kartą nutaręs surinkti ir atnaujinti visus tuos darbus, kurie nerado pirkėjo. Laikė juos nenusisekusiais, todėl buvo suslapstęs, kur pakliūva, kad nesimaišytų po kojomis. Bet kartą pagalvojo: jei pats negerbia savo darbų, ir kiti jų negerbs. Kai ką nuvalęs, kai ką perdažęs ar pagražinęs prikėlė naujam gyvenimui. Muziejaus ekspozicija kartais papildoma, šalia senesnių darbų meistras įkurdina naujų. Visai neseniai čia sau vietą rado dar šviežia rūpintojėlio skulptūra. Rodydamas ją L.Ruginis sakė per gyvenimą tų rūpintojėlių pridrožęs visą pulką, tačiau šis, skulptoriaus akimis, nusisekė bene geriausiai. Ir tuoj pat pridūrė, kad dar yra kur stengtis.

Netrukus kalba pasisuko apie patį kūrybos procesą, vieniems atnešantį nemažai kančių, kitiems - nusiraminimą ir palengvėjimą. L.Ruginis pasakojo, kad tenka patirti ir viena, ir kita. Prisiminė nutikimą, kai kurdamas kažkurią skulptūrą ilgai kankinosi, negalėdamas suprasti, kas negerai, kol paryčiais į galvą šovė mintis, ką ir kaip reikia pataisyti. Išbėgęs į kiemą vienomis trumpikėmis, puolė prie savo kūrinio su kaltu darbuotis, vis dairydamasis, ar koks kaimynas nežiūri per tvorą, ką tas Ruginis bus sumąstęs tokiu metu.

Vis dėlto, pasak L.Ruginio, tokių bemiegių naktų pasitaiko retai. Menininkas pasakojo, kad vos paėmęs į rankas kaltą užsimiršta, palieka visas problemas už dirbtuvių durų. O kartais užtenka pažiūrėti į savo darbą, pabūti šalia jo, ir jau, žiūrėk, iškart pasijunti geriau, mintys praskaidrėja. „Žinote, kaip sakoma: rask patinkantį darbą, ir tau niekada nereikės dirbti. Vadinasi, gyvenime nesu dirbęs jokio darbo, nes kūryba - lyg sielos atgaiva. Ji man ir duona, ir druska, ir dar šimtas gramų“, - vis juokavo medį prakalbinantis meistras.

Už gaidį vos mušti negavo

„Kiek būna parodose tokių, atsiprašant, kirvio darbų, kur skulptūros kojos ir rankos prie kūno vinimis prikaltos? Žinoma, kiek¬vienam savo, bet aš tokių nedrįsčiau kitiems rodyti. Aš esu už tokį meną, kurį kurdamas autorius įdeda visą širdį“, - kalbėjo skulptorius, rodydamas savo muziejaus eksponatus. Visus juos apžiūrėję buvome pakviesti pasivaikščioti po Salantus, kuriuos būtų galima vadinti monumentaliosios L.Ruginio skulptūros muziejumi, mat miesto gatves ir skverus puošia ne vienas šio medžio meistro darbas.

Pirmiausia stabtelėjome prie seniūnijos, šalia kurios, minint miesto 440 metų jubiliejų, buvo atidengta L.Ruginio sukurta gaidžio skulptūra. „Už tą gaidį aš vos mušt negavau nuo salantiškių. Teko aiškinti, kad šis paukštis nuo seno yra miesto simbolis, jis net Salantų herbe pavaizduotas. Dabar, regis, jau visi tai žino ir nebepyksta ant manęs“, - juokėsi skulptorius. Apžiūrėjome ir atnaujintus kultūros namus puošiančią dainiaus skulptūrą, ir knyg¬nešiui Aleksandrui Bendikui atminti skirtą „Angelą“ prie gimnazijos.
Skulptorius minėjo ir daugiau savo monumentalių darbų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą ar iškeliavusių į užsienį. Pasidžiaugė, kad pagaliau Plungėje buvo atnaujinti begriūvantys stogastulpiai, skirti Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. L.Ruginis juos kūrė kartu su dviem skulptoriais iš Telšių. Medžio meistras džiaugėsi, kad dar yra žmonių, vertinančių senąsias tradicijas, randančių pinigų ne tik senoms sodyboms atnaujinti, bet ir šalia jų buvusiems koplytstulpiams atstatyti. Vylėsi, kad praeis mada mirusių artimųjų kapus puošti sunkiais antkapiniais paminklais iš akmens ir bus prisiminti mediniai dekoratyvūs kryžiai, šilumą spinduliuojančios medžio meistro rankų nuglostytos šventųjų skulptūros.

„Netiesa, kad medis - trumpaamžis. Žinau vieną kryžių, pastatytą 1863 metais. Nubyrėjusi tik smulkioji ornamentika, o jis sau tebestovi iki šiol. Gerai apdirbtas ir tinkamai pastatytas medinis darbas pergyvens kelias kartas“, - sako skulptorius.

Paklaustas, ar po 50 kūrybos metų nepritrūksta idėjų naujiems darbams, kryždirbys prasitarė sumanymų turįs tiek, kad jiems įgyvendinti prireiktų antra tiek metų. Vienas jų - surengti jubiliejines parodas Plungėje ir Salantuose. Vis dėlto menininkas sakė nenorįs atskleisti savo planų: „Jau ir amžius toks, kad negali toli į ateitį planuoti. Jei būsiu gyvas ir sveikas, pakviesiu bičiulius kartu pasidžiaugti savo švente, jei ne... Kaip Dievas duos“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

atgal