LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   J. BASANAVIČIUS IR VASARIO 16-OJI

J. BASANAVIČIUS IR VASARIO 16-OJI

Žemaičių dailės muziejuje yra saugomas istoriko Zenono Ivinskio (1908–1971) archyvas, kuriame galima rasti jo 1944 metais Kaune mašinraščiu parašytą vasario 16-ajai skirtą publikaciją „Basanavičius ir Vasario 16-toji“. Jame aptariamas visuomenės veikėjo, mokslininko, gydytojo, pirmojo laikraščio „Aušra“ redaktoriaus, pirmininkavusio 20 Lietuvos Tarybos narių, kai buvo paskelbta 1918-aisiais mūsų šalies nepriklausomybė, dr. Jono Basanavičiaus įtaka šiam reikšmingam įvykiui. Tad pateikiame ir mūsų dienomis aktualaus istoriko teksto santrumpą.
Z.Ivinskio teigimu, Vasario 16-oji lietuvių tautai nuo 1918-ųjų yra tapusi jos tautinių ir valstybinių siekimų simboliu, diena, kuri visiems geros valios lietuviams yra brangi ir atmintina. Istorikas pabrėžė, jog būtent dr. J.Basanavičius pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, kai lietuvių tauta per tą Tarybą pareiškė Vilniuje savo valią ir tvirtą valstybingumo nusistatymą.
„Vasario 16 dienos akte, kuris buvo ir tautinės lietuvių vienybės žygis, kai kalba ėjo apie gyvybinius tautos interesus, susikondensavo ir pasireiškė visa ta Lietuvos žemės sąmoninga ir valinga energija, kuria jau žymiai anksčiau pasąmonėje turėjo ne vienas patriotas, apie kurią jau dainavo seniai Antanas Strazdelis, pranašaudamas ateinantį pavasarėlį, o vėliau dar stipriau Maironis, skelbdamas auštantį rytojų. Šitos rūšies sąmonė Lietuvoje buvo pamažu augusi ir stiprėjusi per visą 19-ąjį amžių ir ypač išryškėjusi tautiniame lietuvių atgimime“, - rašo Z.Ivinskis.
Anot jo, žiūrint retrospektyviniu būdu į Vasario 16-osios aktą, reiškia mesti žvilgsnį į tautinio atgimimo laikotarpį, kuris tampriai yra susietas su J.Basanavičiaus vardu. Keliant šūkį žadinti lietuvių tautinę sąmonę per praeitį, J.Basanavičiui ir kitiems aušrininkams Lietuvos istorija teikė daug pavyzdžių. Akivaizdoje 1863-ųjų metų sukilimo pasėkoj rusų pavartotų priemonių baisumo ir savo jėgų negausumo, aušrininkai dar vengė vėliau pasireiškusios griežtos kovos, pavojingos politikos ir stengėsi ramia tautinio darbo taktika spiestis, stiprėti ir kilti.
„Akivaizdoje ano meto lietuvių tautos liūdnos dabarties, kietos rusifikacijos ir vis labiau kylančių lenkų užmačių, J.Basanavičius savo raštais ėmė tautiečių žvilgsnį kreipti į praeitį. Jau pirmajame „Aušros“ numeryje reikšmingi buvo jo nusistatymui įžanginiai žodžiai: „...visa mūsų giminė turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandien regime ir pavedė ją tiems vargams, kuriuos mes gyvename... Mes, lietuviai šios gadynės, turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėliai pirmų pirmiausia turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, darbą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius, nes jųjų gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę, ir patys pasižinsim.“, - teigia istorikas.
Pasak jo, šiuos programinius žodžius „Aušroje“ J.Basanavičius su kaupu įvykdė, pats daugiausia prirašydamas ir duodamas ten per 70 didesnių ar mažesnių straipsnių. „Tad beveik visą savo gyvenimą J.Basanavičius rymojo lyg tas mūsų liaudies Rūpintojėlis, liūdnose ano meto lietuvių tautos valandose, ant garbingosios jos praeities. Juk ne kritiška ir autentiškais faktais racionaliai nublankinta mokslinė istorija, bet toji konkretizuota ir romantiškai mitologinė lietuvių praeitis su savais „dievaičiais“, su įdomiom legendom ir mitais, turėjo daugiau reikšmės atgimstančiai lietuvių visuomenei. Ne kažkokius mokslinius veikalus išstudijavę, bet prisiskaitę garsios praeities duomenimis ir originalia mitologija nuspalvintų raštų, kurie buvo nukreipti ir prieš lenkus, lietuvių inteligentai ėmė savarankiškiau galvoti. J.Basanavičius, kaip tipiškas aušrininkas, neišleido tos praeities iš akių per visą gyvenimą“.
Istorikas atkreipia dėmesį, jog šis visuomenės veikėjas ne vien tik į akademiškas studijas buvo pasinešęs. Kai „Aušros“ pasėtas grūdas ėmė nešti savo vaisių ir vis daugiau nuskaidrino lietuvių sąmonę, be J.Basanavičiaus, kuris darėsi lietuvių atgimimo konkrečiu išreiškėju, negalėjo apsieiti jokie tautos gyvenimo įvykiai.
Kai jis atvyko į Vilnių, rado lietuvių Seimo sušaukimo sumanymą gyvą. Lemiamu momentu tik jis išdrįso stoti prieky, būti organizacinio komiteto pirmininku. Ir 1905 m. gale Didžiajame Vilniaus Seime tik J.Basanavičius savo autoritetu ir švelnumu, nesistengdamas per daug primesti savo nuomonės, galėjo po vienu stogu sujungti įvairių partijų ir krypčių žmones.
„Kai Didžiojo karo metu vėl kūrėsi politinis lietuvių gyvenimas Vilniuje, niekur nebuvo apsieita be J.Basanavičiaus. Jis pirmininkavo organizaciniame komitete, jis vedė 1917 m. konferenciją, jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Bet joje J.Basanavičius, stengdamasis atokiau būti nuo politinio darbo, nevadovavo. Kai Lietuvos Taryba dėl politinės linijos kelių išgyveno krizę, o jos prezidiumas buvo atsistatydinęs, tik J.Basanavičiui pirmininkaujant buvo pasirašytas reikšmingas Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuris vėl suvedė Lietuvos Tarybą į bendrą darbą.
Šiandien to didžiojo tėvynės ir tautos mylėtojo veiklos atminimas kiekvienam lietuviui įgauna dar gilesnę prasmę“, - paaiškina Z.Ivinskis.
Žemaičių dailės muziejaus informacija

atgal